Senos SSSR gamyklos

Autorius pamiršo ir Žalgirio staklių gamyklą su jos darbo našumu. Tai buvo pati kiečiausia tokių centrų gamykla visoje Tarybų Sąjungoje. Gamykla pagamindavo per mėnesį eksportui ... 1 (vieną) apdirbimo centrą.  Beje, pas juos atvažiuodavo vokiečiai iš Vakarų Vokietijos! Tikriausiai šiuolaikiniams vatnykams pakilo? Be reikalo džiaugiatės, bet šiek tiek galite. Vokiečiai iš tikro kartais išvažiuodavo susirūpinę, nes kartais jie pamatydavo, kad Tarybų Sąjungos priešakinės technologijos su VDR varikliais ir Japoniūkais valdikliais atsilieka mažiau nei 10 metų. Jei atsilikimas buvo didesnis, vokiečiai išvažiuodavo linksmi. Taip ir tabalavosi visa buvusios SSSR pramonė - top technologijų skirtumas 10 arba daugiau metų. Bandymas visą pramonę nukreipti, kad atsilaikyti ginklavimosi varžybose prigaminant beprotiškus primityvios ginkluotės kiekius remiantis II pasaulinio karo patirtimi baigėsi krachu. Tiesa, buvo prigaminama ir įdomių ir keistų dalykų. Kad ir lazerinis tolimatis 1983 metais primenantis savo dydžiu brolių Liumjieru cinėmatographe ir tinkamas stovėti tik prie armijos vado per vidines pakazuchas.

Žiežmarių kirčiai

   Delfi komentarai prieš mokytoją parašyti vidutiniškai su daugiau klaidų, nei mokytoją palaikantys. Visuomenėje už tikrą pinigą laikomas pinigas, Mersedesas ir apsukrumas. Praėjus kažkiek metų po mokyklos baigimo, jei nežinai, su kokiu simuliantu šnekiesi, iš karto gali suklysti. Taip jau yra, atsiranda gyvenimiška patirtis, žmogelis apsitrina ir vertinimo skalė iš 10 balų transformuojama į anksčiau minėtą. Bet kai simuliantas slepiasi po anonimiškais komentarais, arba, kaip sako Maldeikienė, po pirktiniu kostiumu, yla pradeda lysti iš maišo. Įdomu, kiek simuliantų po Maldeikienės 'siūto kostiumo' alegorijos šaus pas siuvėją. Panašu, kad šitiems šeštokams su tokia patirtimi beliks tik pirktinio kostiumo įvaizdis, kiek ateityje besumokėtų kad ir Adamkaus siuvėjui.